Ekumeninio judėjimo istorija

Ekumeninis judėjimas – tai pastangos suvienyti ortodoksų, romos katalikų, anglikonų, senųjų katalikų ir daugumą protestantų bažnyčių ir atkurti jų matomą vienybę tikėjime, sakramentiniame gyvenime ir liudijimus pasaulyje. Ypatingai per pastarąjį šimtmetį, šios pastangos dramatiškai pakeitė šių pasidalijusių bažnyčių tarpusavio santykius. Atskirtis, pasmerkimas ir nepasitikėjimas, kuris apibūdino jų santykius daugelį amžių, daugeliu atveju užleido vietą naujiems susidūrimams. Tai apibūdinama galimybe kartu melstis, kartu reflektuoti teologiją ir kartu siekti bendruomenės gerovės. Nemažai bažnyčių aiškiai patvirtino, kad šio proceso tikslas yra pilnos komunijos atkūrimas. Tai reiškia bažnyčių visišką vienybę įprastame krikščionių tikėjimo išpažinime ir išreikštas Eucharistijos, pačio svarbiausio krikščionių tikėjimo išpažinimo, dalinimusi kartu.

Dauguma apžvalgininkų šio proceso pradžią datuoja pirmomis XX a. dekadomis. Pasaulio Misionierių Konferencija Edinburge 1910 m. daugeliui atvėrė akis, jog bažnyčių susiskaldymas ir kova yra tikra tragedija. Tikėjimo ir Tvarkos (Faith and Order) bei Gyvenimo ir Darbo (Life and Work) judėjimų įkūrimas XX a. 3-ame deš. pradėjo didinti kontaktą tarp Anglikonų, protestantų, Senųjų Katalikų ir Ortodoksų teologų. Šios ankstyvosios organizacijos galiausiai prisidėjo prie Pasaulinės Bažnyčių Tarybos įkūrimo 1948 m. Tačiau svarbios susirūpinimo dėl vienijimosi išraiškos gali būti randamos tarp bažnyčios lyderių ir kai kurių bažnytinių šeimų dar XIX a. pabaigoje. Viena ankstyviausių pasidalijusių bažnyčių suvienijimo išraiškų buvo Krikščioniškojo Pasaulio Vienybės Skatinimo Asociacija (the Association for the Promotion of the Unity of Christendom), įkurta 1857 m. Ši organizacija propagavo maldas už bažnyčių vienybę.

Per pastarąjį šimtmetį, santykiai tarp atskirų krikščioniškų bažnyčių žymiai patobulinti. Šiandien pastangos sutaikyti bažnyčias ir akivaizdi jų vienybė pasiekė tokį tašką, kuris negalėjo būti numatytas net prieš 50 metų. Gausus skaičius Ortodoksų, Anglikonų, Senųjų Katalikų ir daugumos protestantų bažnyčių kontaktavo daugiau nei šimtą metų. Tačiau formalus Romos Katalikų bažnyčios įstojimas į ekumeninį judėjimą 7-ame deš. įdėjo įnašą į beprecedentinius teologinius dialogus, bendrą liudijimą ir jungtines maldas suvienijimui.

Į istorinį įvairių bažnyčių pasidalijimą, siekiantį šimtmečius, yra kreipiamasi reikšmingais ir jaudinančiais būdais lokaliu, regioniniu ir globaliu lygiais. Buvo gilus troškimas suprasti už istorinių skirtumų tarp krikščioniškų bažnyčių ir tradicijų esančias priežastis. Buvo troškimas įveikti abipusį nesusikalbėjimą ir išankstinį nusistatymą. Buvo troškimas kartu nešti liudijimą visuomenei ir kartu rūpintis vargstančiais. Buvo troškimas atrasti būdus akivaizdžiam krikščioniškų bažnyčių suvienijimui apaštališkojo tikėjimo išpažinime ir Eucharistijos šventime.

Neabejotinai, šis krikščionių sutaikymo proceas nėra lengvas. Ypatingai per pastaruosius 40 metų ortodoksai, anglikonai, senieji katalikai, romos katalikai ir dauguma protestantiškų bažnyčių tvirtai pasižadėjo stengtis susitaikyti ir atkurti matomą vienybę. Tačiau tai nereiškia, kad atsirado visiškas sutarimas dėl metodologijos kaip išreikšti tą matomą vienybę.

Tuo pačiu metu, ne visos krikščioniškos bendruomenės ir tradicijos turėjo galimybę įsipareigoti formaliam sutaikinimo procesui. Yra didelis skaičius protestantiškų bendruomenių, ypatingai Baptistų, Evangelikų ir Fundamentalistų tradicijose, kurios apsikritai vengė įsitraukimo į ekumeninį judėjimą. Daugelis sąmoningai pasirinko vengti kooperacijos ir teologinio dialogo su kitais protestantais, kaip ir romos katalikais bei ortodoksais. Šio vengimo priežastys skiriasi. Priedo, yra ir kiti krikščioniški judėjimai ir grupės, kurie neturėjo galimybės priimti esminių ekumeninio judėjimo perspektyvų dėl jų pačių atitinkamo mokymo.