Japonijos gyventojų savimonė

Kultūros taikumas. Kadangi gyvena savarankiškai, jiems nereikėjo kariauti naujų žemių, neturėjo gyvulių – nereikėjo naujų ganyklų. Jūra ir jos turtai – jos gyvybė, taikumo priežastis. Japonai kariavo mažiausiai. 9a. ir 16a. ekspansija į Korėją. Tikra imperialinė politika atsirado19a. 2 pusėje, ėmė kurti kolonijinę imperiją (Europos pvz.) į Korėją.

Mentalitetas. Jį lėmė gyvenimas 2 stichijose – sausumoje ir prie vandens. Izoliuotumas, atstumai nuo pagr. centrų suformavo salyno gyventojų sąmonę (politikos, kultūros, prekybos..).Panašu į Angliją, tik anglai rutuliodami gyvulininkystę nuo žemės nuvarė daug gyv. – agresyvumas, ekspansyvumas. Japonai pasirinko ne ekstensyvų, o intensyvų gyvenimo būdą (ne į plotį, o į gylį). Ekspansija prasidėjo prasidėjus pramonės revoliucijai. Baigėsi žiauriu pralaimėjimu II pasaul. kare.

Kultūra. Psichologinis apsisprendimas gyventi salyne – neišrado nei greitaeigių ir kt. laivų. Jiems to nereikėjo. Tačiau puikiai žinojo kas dedasi žemyne su kuriuo palaikė kontaktus. Su žemynu ne prekiavo, o keitėsi idėjomis. Prekybos laivai nuolat vykdavo į Japoniją, o japonai niekur nevykdavo. Nekritikavo, o imdavo. Pirko išradimus ir t.t. ir genealiai  juos pritaikė, ko nesugebėjo europiečiai. Visas išorinis pasaulis Japoniją laiko pasaulio pakraščiu. Išorinė grėsmė atsirado tik 13a. (mongolai). Tokiu būdu japonai mokėsi. Pabrėžia kalbos, istorijos, gamtos grožio unikalumą. Iki šiol bendraudami su kitomis kultūromis, laikosi japoniško etiketo. Pasaulis į juos žiūri kaip į svetimkūnius. Japonai skiria kas sava, ir kas – ne. “Savo” niekada netaiko svetimiems. Namas – visada švarus, o gatvė (skirta turistams) – ne. Mandagūs tik tarp savęs. Japonų psichologija – lyg atskirto nuo pasaulio kaimo psichologija. Neskiria didelio dėmesio asmenybei, vertina priklausomumą (šeimai, firmai..), tai svarbiausia. Priima tik tai kas jiems priimtina, kas neprieštarauja jų tradicijai. Japonijoje niekada nebuvo prievartos. Neprarado savo savitumo net po II pasaul. karo pralaimėjimo, okupacijos. Gyv. koncentracija. Visi Japoniją laiko didele šalimi. 372,2 tūkst. km., didesnė už Angliją. Ypatumas – didžiąją dalį užima kalnai – kliūtis rutulioti ūkinę veiklą. Pirm. Sostinėje 8a. 200 000 žmonių – Naroje. Tokijuje 18a. 1mln., tais laikais buvo pats didžiausias miestas pasaulyje. Japonai koncentruojasi tam tikrose vietose, o kitose – tuščia. Dauguma jų gyvena lyg didžiuliame megalopolyje – miestų junginyje. Ypač būdingas bruožas – gyventi kartu, nors yra laisvos vietos.

Raidos veiksniai. Ekonomika rutuliojasi ne ekstensyviai, o intensyviai. Tai labiausiai veikia žvejyba (nes ja galima užsiminėti tik gyvenant sėsliai, didelėmis grupėmis) ir užliejamoji žemdirbystė (tai verčia gyventi sėsliai, didelėmis grupėmis). Visada žiūri sau po kojomis. Atsiribojimas rodo jų ne “kvailumą”, o “genialumą”. Genialumas realizuojamas tik dirbant su mažomis formomis. Jiems būdingi tikslūs matavimai. Metrinę sistemą perėmė iš Kinų ir pavertė savo kultūros dalimi. Nerealus tikslumas.

Kultūros vienalytiškumas. Kultūros homogeniškumą lemia gyv. koncentracija, nes inf. plinta l. greitai be iškraipymų. Jei yra koncentracija: 1) neištverti glaudžios kaiminystės, kyla karas, ima vieni kitus naikinti. 2) aktyviausi gyv. vyksta kitur. 3) visos grupės “prisitrina” , prisitaiko, randa kompromisus. Japonijoje nugalėjo 3-iasis variantas. Nėra tarpusavio nesutarimų, revoliucinių sukrėtimų. Būta emigracijos, imigracijos, bet ji sustabdyta. 7a. nutrūkus imigracijai, išnyko etiniai skirtumai. Išvengė ir religinių prieštaravimų, nes tradicinė religija – sinoizmas. Jis susiliejo su budizmu neagresyviai. Turtinė nelygybė maža. Tai garantavo sklandų soc. mechanizmą. Visada aukštas vidurinis išsilavinimas atitinkantis reikalavimus. Europiečiai laiko trūkumu – individualybės nebuvimą. Japonai dėl harmonijos visuomenėje atsisakė individualumo.