Lietuvių bendravimas su kaimyninėmis šalimis

Kaip mes bendraujame su kaimynais iš rytų- rusais, baltarusiais, ukrainiečiais?Po nepriklausomybės atgavimo mūsų šalis tapo gerai žinoma kaip naudotų automobilių prekybos šalis. Lietuva tapo šios rūšies automobilių tranzito šalimi- pirkę dėvėtus automobilius vakarų Europoje, tautiečiai juos parduodavo toliau į rytus. Taip mūsų šalyje pradėjo lankytis gana daug rusų, baltarusių, ukrainiečių. Lietuviai savo kaimynams, paprastiems rusams, nejaučia jokio pykčio dėl buvusios okupacijos. Galbūt todėl, kad lietuviai pakankamai išsilavinę žmonės, jog suprastų, kad rusai buvo tapę savo sistemos  tokiomis pačiomis aukomis kaip ir mes. Visgi bendraujant su kaimynais iš rytų, pastebiu ir tam tikrų skirtumų tarp jų ir mūsų- skirtumų, kurie tarybiniais laikais nebuvo ryškūs. Gana dažnai šie svečiai papuola į ligoninę (autoįvykiai, nusikaltimų aukos, įvairūs kiti susirgimai ). Pacientai iš rytų gana ryškiai skiriasi nuo kitų- lietuvių, pacientų iš vakarų. Jie dažniausiai nepretenzingi,  beveik visada susitaiko su esama padėtimi, buities sąlygomis, visada padėkoja už atliktas gydymo paslaugas. To tikrai negalima pasakyti apie mus, lietuvius- šie dažniausiai kovoja dėl vietos eilėje pas gydytoją, pasitaiko, kad pradeda nurodinėti gydytojams, ar slaugytojoms, arba už akių komentuoja gydymo įstaigos personalo veiksmus. Mūsų kaimynai tokie pat bendravime išlieka ir kavinėse, restoranuose, viešbučiuose.

Kalbant apie baltarusių bendravimo ypatumus, gana ryškiai jaučiasi, kad jie yra iš komunistinio- autoritarinio valdymo valstybės: atvykėliai dažnai stebisi mūsų ekonomikos pasiekimais ( labai populiarios ekskursijos iš Baltarusijos į Vilniaus ,,Akropolį“), kokybišku maistu parduotuvėse, bei viešojo maitinimo įstaigose, kitais, jų nuomone, vakarietiškais pasiekimais, priartėjimu prie vakarų kultūros. Visgi giriant mūsų pasiekimus, visada pabrėžia, kad pas juos daug saugiau gatvėse, kitose viešose vietose, negu pas. Aišku nutyli, kokia kaina tai pasiekta. Manau, kad viešasis saugumas pasiektas tik supergriežtų priemonių dėka nėra tikrasis saugumas- tai tiktai laikina priemonė.

Ukraina. Tikri ukrainiečiai yra ramesni negu jų kaimynai rusai, kalba lėčiau. Bendraujant nuoširdūs, jeigu atversite jiems širdį, jie taip pat atsilygins tuo pačiu. Ypatingai šiais laikais labai domisi Lietuvos integracija į vakarų kultūrą, domisi mūsų pasiekimais, ypatingai ekonomikoje. Vienam lietuvaičiui teko neseniai pabuvoti Ukrainoje, Vinicos mieste. Jis pasakojo, kad sužinoje, jog yra iš Lietuvės, vietiniai gyventojai su kuriais teko susidurti, daug klausinėjo apie Lietuvą, jautėsi pagarba mūsų šaliai, galbūt net šiek tiek pavydo.

Atsivėrus sienoms, o ypatingai šaliai įstojus į Europos Sąjungą, daug mūsų tautiečių pasklido po Ispaniją, Airiją, Didžiąją Britaniją, kai kurias Skandinavijos šalis. Turime konstatuoti, kad didelė išvykusiųjų dalis buvo kvalifikuota darbo jėga, kita didelė dalis- tai nemokantys kvalifikuoto darbo, užsienyje dirbdavę ir dabar dirbantys vadinamąjį „juodą“ darbą. Nekyla abejonių, kad apie visą Lietuvą, jos kultūrą užsieniečiai sprendžia pagal tai, kaip elgiasi mūsų tautiečiai, gyvendami jų šalyse. Apgailestaudama galiu taip pat pareikšti, kad emigravo ne vien padorūs, tvarkingi darbininkai. Taip pat išvyko nusikaltimus svečiose šalyse vykdantys asmenys. Galime susimąstyti, kokią lietuvišką „kultūrą“ šie žmonės skleidžia vakaruose. Todėl ne kartą spaudoje, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, nuskamba „geri“ tautiečių darbai, dėl savo žiaurumo ir padarytų nusikaltimų beprasmiškumo, stebinantys daugelį vakaruose gyvenančių žmonių.

Jeigu atmetus šias tautos atmatas, lietuvio paveikslas bendravime su vakarų Europos gyventojais, manyčiau, sąlyginai būtų gal kažkiek panašus į lietuvių-baltarusių, ukrainiečių bendravimą. Daugelio pabuvojusio vakaruose lietuvio pasakojimai apie tenykštę tvarką, žmones, jų kultūrą, bendravimą kupini susižavėjimo, nuostabos, tačiau niekada nepamirštama ir mūsų pačių privalumai.