800-ieji metai laikomi viduramžių pradžia. Tais metais popiežius Leonas III Romoje karūna­vo galingos Frankų valstybės karalių Karolį ir pradėjo naują Europos istorijos etapą. Viduramžių architektūros formavimosi procesas buvo gana ilgas – 500 metų. Romanika, ar romaninis (vok. Romanik – romėniškas) stilius, įsivyravo Vakarų Europoje ir kai kuriose Rytų Europos šalyse

X-XII, o kai kur ir XIII a.

Į viduramžių gyvenimą įsiveržė naujas menas ir nauja architektūros sistema. Laikoma, kad svarbiau­sias romaninio meno suklestėjimo šaltinis – tikėji­mas pasaulio pabaiga, kurios Europoje buvo laukiama

X a. (tūkstantaisiais metais).

Romaninio stiliaus platintojai ir geriausi sta­tybos žinovai buvo vienuolių ordinai, statybinin­kai, darbininkai, tapytojai, skulptoriai – vienuoliai.

XI  a. pabaigoje statybose ėmė dirbti ir klajojančios akmenskaldžių pasauliečių artelės.

Viduramžių architektūra suklestėjo panaudoda­ma ir išplėtodama ankstesnių kultūrų architektūros tipus, formas, elementus.