Romanikos konstrukcijos

Romaniškiesiems sta­tiniams būdingos masyvios sienos, siauros langų an­gos, laiptuoti portalų įgilinimai, aukšti bokštai, loty­niškojo kryžiaus planas, bazilikinė sistema, kryžminiai skliautai.

Romaninis pastatas jungė paprastus geomet­rinius tūrinius elementus – kubą, stačiakampę prizmę, cilindrą, kurių paviršius išskaidomas lopetėlėmis, arkatūriniais frizais, suteikiančiais sienoms ritmingumo, tačiau negriaunančiais monolitinės visumos. Romaniniai kultiniai pastatai iš ankstyvosios krikščioniškosios architek­tūros paveldėjo bazilikinio ir centrinio tipo (daugiausia apskrito plano) pastatus. Išilginių navų ir transeptų sankirtoje statomi didžiuliai žibintai arba bokštai. Paplito pusapvaliai skliautai. Kiekviena iš pagrindinių bažnyčios dalių turėjo suformuotą atskirą erdvę, kuri buvo pabrėžia­ma tiek viduje, tiek išorėje. Sienų klojinys nė iš tolo neprimena brangaus ir tikslaus antikinio klojinio. Iš pradžių mūrui naudoti atsitiktinių formų akmenys, tiesiog iš akmens skaldyklų, papildomai apdorojus. Akmenų klojinio eilės nebuvo išlyginamos nei smulkesniais akmenimis, nei surišimo siūlėmis. Kartais akmens mūras padengiamas plonomis akmeninėmis plokštėmis, imituojančiomis taisyklingą klojimą iš didelių akmenų. Vėliau tokio akmenų klo­jimo būdo atsisakyta, jis visiškai nebuvo naudojamas romaninį stilių pakeitusioje gotikoje, nes pačiame ma­syve ir apdailoje nusėdimas vykdavo netolygiai.

Primityviuose romaniniuose statiniuose – bazilikose – skliautai buvo tik apsidžių nišo­se. Vėliau pagrindinė ir šoninės navos buvo perdengiamos cilindriniais, kryžminiais skliautais, sudėtais iš pleišto formos akmenų. Antikai būdingą skliautų betonavimą horizonta­liais sluoksniais pakeitė akmeninių blokų klojimas spindulinėmis eilėmis.

Išilgai navų išdėstytos arkos ant stulpų. Toks statymo būdas perimtas iš lotyniškųjų (romė­niškųjų) bazilikų, tik romėnų pastatuose jos statytos ant kolonų, o romaniniuose – ant stulpų, sukrautų iš akmenų su skiediniu. Perdangoms naudotos gegnės arba arkų ir gegnių kombinaci­jos. Iš Bizantijos buvo perimti ir kupolai ant sferinių burių arba trompų.

Labiausiai paplitusi romaninių statinių medžiaga – daugmaž tiksliai aptašyti nedideli akmenys. Jie kloti naudojant skiedinį. Antikinėje architektūroje akmenų sluoksniui išlyginti ir pastato apdailai naudotos plytos. Skiedinys romėnų architektūroje – tik rišamoji, o romaninėje epochoje jis ir plastinė medžiaga, kuri klota tarp akmenų, kad tolygiai paskirstytų slėgį. Kartais, laikantis romėnų tradicijos, tarp akmenų klotos medinės sijos, sustiprinančios išilginį surišimą. Romaninėje epochoje atsiradęs statybos būdas tapo nepakeičiamu gotikos principu – akmenis imta guldyti tik visiškai aptašytus, o gulsti toliau nebetašomi. Toks klojimo būdas buvo ekono­miškesnis ir užtikrino aukštą pastato konstrukcijos kokybę.