Tarpkultūriniai barjerai ir jų sprendimo būdai

Šiuolaikiniame globalizacijos apimtame pasaulyje su skirtingų tautų ir kultūrų atstovais susiduriame labai dažnai. Suvokiame, kad kur skirtingos kultūros, ten atsiranda vadinamieji tarpkultūriniai barjerai- kliūtys, trukdančios normaliai bendrauti, suprasti kitos kultūros atstovus. Dažnai  šios kliūtys sukelia neigiamas pasekmes, kurioziškas situacijas. Pavyzdžiui, vienoje kultūroje parodytas kažkoks ženklas ranka gali reikšti, kad viskas gerai, kitoje- didelį įžeidimą.

Kaip barjerus galima būtų išskirti verbalinę ir neverbalinę kūno kalbą, įvairias socialines taisykles, tarpusavio bendravimo santykius, įvairias vertybes, sampratas ir t.t. sunkumai bendraujant atsiranda dėl to, kad kiekvienas iš mūsų užaugo tam tikroje visuomenėje, kultūroje kuri jam įdiegė tam tikras vertybes ir sampratas- skirtingų kultūrų asmenys turi skirtingus papročius, taisykles, jų dvasinės vertybės yra skirtingos. Tai kiekvieną iš mūsų tarsi paženklina, atriboja nuo kitų, įstato į tam tikrus rėmus. Negana to ir mūsų kalba yra neatsiejama nuo mąstymo, kuris taip pat paženklintas savotiškos kultūrinės patirties ir sąlygotas tų veiksnių, kurie nuo pat vaikystės turėjo lemiamos įtakos kiekvieno individo elgesiui. Veikdami šių veiksnių, visą pasaulį matome tarsi per kokią skraistę, kliudančią suvokti ir suprasti kitą kultūrą; daug kas mums atrodo labai keistai, lygiai kaip kitos kultūros atstovui mes patys atrodome be galo keisti ir nesuprantami.

Kalbant apie sampratas, visiškai akivaizdu, kad jos yra tiesios ir aiškios, skiriasi tik įvairių kultūrų atstovų požiūris  į jas. Pavyzdžiui, garbė, pareiga, teisingumas, dėkingumas ir kerštas yra pagrindiniai vokiečių, kinų, arabų ir polineziečių principai. Tuo tarpu, jeigu palygintume kiną ir amerikietį, pareigos supratimas bus visiškai skirtingas. Taip pat kaip anglo keršto supratimas kardinaliai keisis nuo supratimo italo iš Sicilijos- anglas ko gero kerštaudamas sugalvos kažkokią subtilią kombinaciją, tuo tarpu siciliečio kerštas dažniausiai patenkinamas tik krauju. Tyla įvairiose tautose ir kultūrose taip pat suprantama skirtingai. Tylus atsakymas į kažkokį verslo pasiūlymą atrodys neigiamas amerikiečių, vokiečių, prancūzų, italų  verslininkams- jiems pokalbis suprantamas kaip dvipusis procesas, kurį vienas pašnekovas tęsia kalbą nuo ten, kur kitas baigė. Visiškai priešingai yra rytų Azijoje, ar Skandinavijoje- pagal jų kultūrą nieko bloga yra atsakyti tyla. Šio regiono tautų kultūra išsiskiria tuo, kad čia derybų metu labiau pridera pritariamai linksėti ir tylomis šypsotis. Nežinant šio kultūrų skirtumo, kiekvienas verslo susitikimas, derybos gali baigtis nesėkme., nes abejos pusės viena kitos nesupras ir negalės įveikti šio barjero.

Dar viena svarbi tarpkultūrinio bendravimo kliūtis yra skirtingos vertybių sistemos. Skirtingos  vertybės sąlygoja visiškai kitokias socialines taisykles, elgesio ypatumus, požiūrį  į tam tikras situacijas, sąvokas, netgi humorą. Dažnai skiriasi ir požiūris į kūno kalbą, gestus, mimiką: nervingi, judrūs, daug gestikuliuojantys ispanai švedams, suomiams, japonams atrodys nenormalūs ir nerimti, tuo tarpu italams, portugalams, brazilams- visiškai priimtini. Paimkime akių kontaktą: daugelyje Europos šalių jis būtinas ir jo nebuvimas pašnekovui gali parodyti nedėmesingumą, netaktą. Visiškai priešinga situacija yra Japonijoje, kur tiesioginis akių kontaktas su pašnekovu yra laikomas nemandagiu, nepriimtinu. Japonai derybų metu 90 procentų viso pokalbio vengia sutikti pašnekovo žvilgsnį.

Humoras. Reikia pripažinti, kad įvairių tautų, kultūrų atstovų požiūris į humorą, ypač anekdotus skiriasi taip pat. Europiečių, amerikiečių anekdotai retai prajuokina atstovą iš rytų. Jų puoselėjamos vertybės ir dorovės normos savaime atmeta tokias humoro formas kaip sarkazmas, parodija. Vėlgi, imant verslo, politinius susitikimus, humoras yra gana dažnas Europoje. Jis padeda, kaip sakoma „pralaužti ledus“, atsipalaiduoti. Tačiau tų pačių europiečių vokiečių, rytiečių japonų  įsitikinimu, derybų metu humoras visiškai nedera- verslą jie laiko rimtu dalyku, todėl blaškyti dėmesį nereikšmingais dalykais negalima. Taigi, galime sakyti, kad humoras labai subtilus dalykas- tas kas vienos kultūros asmenį gali prajuokinti, kitos kultūros žmogų grubiai įžeisti.

Dar viena rimta kliūtis, arba tarpkultūriniuose ryšiuose yra kalba. Norint tikrai gerai pažinti vieną, ar kitą tautą, jos kultūrą, būtina išmokti jos kalbą, perskaityti išmokta  kalba šios tautos klasikinių kūrinių, sužinoti jos istoriją iš tos tautos istorijos knygų. Kažkur girdėjusi gerą mintį, kad kiekvieną klasika tapusį kūrinį geriausia skaityti originalo kalba. Juk daugelis sąvokų, minčių gali vienaip pasirodyti verstiniame kūrinyje, ir gali visiškai kitą reikšme tos mintys turėti originaliame kūrinyje. Be to, tam tikrose kalbose yra sąvokų, kurių neįmanoma išversti į kitas kalbas. Nustatyta, kad pavyzdžiui iš švedų kalbos versti į anglų ir atvirkščiai yra visai nesudėtinga, tačiau versti iš suomių į anglų yra kur kas sunkiau. Tokiais atvejais galime susidurti su dviprasmybėmis, netikslumais.

Akivaizdu, kad tarpkultūriniame bendravime iškyla įvairios rimtos kliūtys- nežinant vieno, ar kito dalyko apie tautą, jos kultūrą, galime paslysti lygioje vietoje. Tam, kad to neatsitiktų, yra tokių barjerų sprendimo būdai. Vienas iš geriausių, manyčiau, būdų, įveikti tarpkultūrinius barjerus yra tos tautos, kuria domiesi, su kuria tau tenka kontaktuoti, kalbos mokėjimas. Iš patirties žinau, kad svečios šalies kalbos  (ar net tiktai tam tikrų frazių)  mokėjimas gali ištirpdyti ledus, ar išsukti iš keblios situacijos. Prieš susiduriant su kitos tautos, kultūros žmonėmis, būtina bent šiek tie susipažinti su jų papročiais, taisyklėmis, elgesiu. Be abejo, nereikia pamiršti, kad egzistuoja ir tam tikros tarpkultūrinės taisyklės, bendros daugeliui tautų ir kultūrų-mandagumas, etiketas.

Reziumuojant, galime teigti, kad bendraudami su kitų kultūrų atstovais, mes prie jų taikomės. Toks taikymasis stipriai neveikia mūsų sąmonės, kadangi laikomės tam tikrų papročių, ar mums svetimų taisyklių tik norėdami pasiekti kažkokį tikslą, išspręsti gautą uždavinį, apeidami iškilusią kliūtį.