Terminologija

Yra reikalinga įvesti svarbią skirtį dėl tam tikrų žodžių vartojimo. Pirmiausia, pats žodis ekumeninis reikalauja platesnio detalizavimo. Žodis kilęs iš senovės graikų žodžio ekoumeni, reiškiančio „visą pasaulį“. Šia prasme jis vartojamas Naujajame Testamente Evangelijoje pagal Matą 24:14 ir Apaštalų darbuose 17:31. Kitais atvejais, kaip Apaštalų darbuose 17:16, šis žodis reiškia daugiau nurodo į Romos imperiją I a. Ankstyvųjų krikščionių autorių šis termino vartojamas abiem reikšmėmis. IV a. Bažnyčia vartoja šį žodį, kalbėdama apie Ekumeninį Bažnyčios Susirinkimą. Tai buvo vyskupų ir kitų teologų susirinkimai, kurie vykdavo konkrečiuose miestuose tam tikru metu, aptarti krikščionių tikėjimo problemas ir atrasti suvienijimo būdus pasidalijusioms pusėms. Kitaip nei vietiniai ir regioniniai susirinkimai, Ekumeniniai Susirinkimai aptardavo klausimus, kurie paveikia visas regionines bažnyčias, esančias visoje Romos-Bizantijos imperijoje ir už jo ribų. Terminas palaipsniui ėmė nurodyti visas bažnyčias, esančias visame pasaulyje. Nuo VI a. Konstantinopolio patriarchas ir  arkivyskupas buvo taip pat vadinamas kaip „Ekumeninis Patriarchas“.

Terminas ekumeninis buvo pradėtas naudoti XIX a. pab.-XX a. pr., kalbant apie naujas krikščioniškas organizacijas ar naujas tarptautines bažnyčios organizacijas. 1919 m. tiek Europoje, tiek JAV buvo kvietimų formuoti „ekumeninį bažnyčių susirinkimą“ ar „ekumeninę bažnyčių konferenciją“. Termino vartojimas tapo labiau standartizuotas nuo 1937 m. Tais metais, Oksfordo Gyvenimo ir Darbo (Life and Work) konferencija pasakė: „Terminas „ekumeninis“ nurodo į reiškinį, vykstantį Bažnyčios vienybės istorijoje. Bažnyčios mintys ir veiksmai yra ekumeniniai, tol kol jie stengiasi įgyvendinti Una Sancta, krikščionių, kurie pripažįsta vieną Dievą, draugiją.“ (Rouse, Neill, 1967: 740) Nuo to laiko, ekumeninis ėmė apibūdinti susitikimus, kartu surenkančius įvairių atskirtų krikščioniškų bažnyčių atstovus. Jis taip pat buvo naudojamas apibūdinti krikščioniško mokymo, kreipiančio dėmesį į atsiskyrusių bažnyčių požiūrius, perspektyvas. Dabartiniu metu, ekumeninis buvo tinkamai vartojamas apibūdinti tuos susirinkimus ir susitikimus, kurie kartu sukviesdavo Ortodoksų, Romos katalikų, Anglikonų, Senųjų Katalikų ir daugumos protestantiškų bažnyčių atstovus. Taigi frazė ekumeninis judėjimas nurodo į susitaikymo ir matomos vienybės atstatymo procesą, kuriam šios bažnyčios yra formaliai įsipareigojusios.

Terminas ekumeninis yra aiškiai atskirtas nuo tokių terminų kaip tarpdenominacinis ar interkonfesinis. Pastarieji praeityje buvo naudojami pirmiausia apibūdinti santykius tarp protestantiškų bažnyčių. Nuo XVI a. protestantai Europoje kalbėjo apie savo bažnyčias, santykiuose su konkrečiais konfesiniais pareiškimais. Taip pat ir JAV protestantiškos bažnyčios dažnai vartojo žodį denominacija, kad apibūdintų didelę bažnyčių šeimą ar tradiciją. Vėliau kai kurios bažnyčios, tokios kaip pasaulinė Anglikonų Bažnyčia, vartojo žodį komunija, kad apibūdintų jų regioninių bažnyčių asociaciją. Kai kuriuose protestantų būreliuose nėra retas atvejis aptikti nuorodų į nedenominacines kongregacijas. Tai paprastai nurodo į vietinę protestantų parapijos bendruomenę ar asociacijas, kurios nėra jokios istorinės protestantų bažnyčios oficiali dalis. Dažnai populiarus terminas „mainline“ (pagrindinė linija) yra naudojamas apibūdinti istorines Protestantų Reformacijos bažnyčias.

Žodis bažnyčia taip pat turi daugybę susijusių reikšmių. Nuo Naujojo Testamento laikų graikiškas žodis bažnyčiai, ekklesia, plačiai nurodydavo į pašauktus ir surinktus Dievo žmones, kaip Evangelijoje pagal Matą 16:18, 18:17, Apaštalų darbuose 5:11 ir Pirmajame laiške korintiečiams 12:28. Tačiau šv. Paulius naudoja tą patį žodį apibūdinti krikščionių bendruomenei tam tikrose vietose, kaip bažnyčios Galatijoje (Laiškas galatams 1:2) ir tesalonikiečių bažnyčios (Pirmasis laiškas tesalonikiečiams 1:1). Taigi nuo ankstyviausių dienų žodis bažnyčia galėjo nurodyti visus žmones, kurie sekė Kristų arba galėjo nurodyti specifinę krikščionių bendruomenę tam tikroje vietoje. Šios dvi vartosenos išliko per visą Krikščionybės istoriją. Tačiau po esminių pasidalijimų terminas bažnyčia taip pat galėjo nurodyti konkrečią bažnyčių šeimą, kuri savo mokymais skyrėsi nuo kitos. Taigi galime kalbėti apie Ortodoksų Bažnyčią, Romos Katalikų Bažnyčią ar liuteronų Bažnyčią.

Galiausiai, yra aiški skirtis tarp ekumeninio judėjimo ir tarpreliginio bendravimo. Kai suprantamas tinkamai, ekumeninis judėjimas griežtai kalba apie pastangas krikščionių sutaikymui ir matomos vienybės atkūrimui tarp krikščioniškų bažnyčių, dalijantis krikščionišku tikėjimu, sakramentais ir liudijimais. Tarpreliginiai santykiai išreiškia kontaktus tarp krikščionių ir kitų religijų atstovų, tokių kaip Judaizmas ar Islamas. Šie kontaktai yra neabjotinai svarbūs patys savaime ir taip pat išaugo pastaraisiais dešimtmečiais. Šie kontaktai privedė prie geresnio abipusio supratimo ir pagarbos tarp religijų ir jų pasekėjų. Kai kuriose pasaulio vietose jie privedė prie bendro susirūpinimo žmogaus teisėmis ir visuomenės gerove. Tačiau yra esminių skirtumų tarp istorinės krikščionybės ir kitų religijų įsitikinimų. Krikščionių tikėjimas yra įsišaknijęs į Jėzaus Kristaus asmenį, jo darbus ir mokymus. Krikščionių bažnyčios, kurios yra įtrauktos į ekumeninį judėjimą, tai daro dėl esminio supratimo apie Kristų ir krikščionių tikėjimą.