By - kulturagyvai

Lietuvių kultūra šiandien

Kultūra, neatsiejama visuomenės dalis. Tobulėjant pasauliui ir visuomenei, tobulėja ir pati kultūra. Ją sudaro menas, kultūrinės idėjos, komunikacinės medijos ir daugelis kitų dalykų. Be abejo, mes žmonės, esame viena svarbiausių kultūros dalių, nes jei nebūtų mūsų, nebūtų ir kultūros. Kultūra yra tai, ką mes kuriame. Gali pasirodyti, jog kultūros yra visur, jos daug ir ji labai kokybiška. Su šia mintimi būtų galima ginčytis, nes kultūra išties yra aplink mus, tačiau ne visa tai, kas kuriama, gali vadintis kultūra arba kokybiška kultūra (chica aquí).

Kultūrai dažnai skiriama per mažai dėmesio. Žmonės pernelyg įnikę į šiuolaikines technologijas, atimančias daug laiko. Šiuolaikinės technologijos, tarytum pastato sieną tarp kultūros ir žmogaus, o kaip žinia, griauti sienas nėra lengva. Technologijos tampa ne tik įpročiu, tačiau ir kasdienio gyvenimo dalimi, be kurios savo gyvenimo nebeįsivaizduojame. Žmonės dažnai užmiršta, jog yra kino teatrai, o ką jau kalbėti apie klasikinę muziką, poeziją ir literatūrą. Tuomet, kai kūrybos laisvė buvo ribojama, atrodo, jog kultūra buvo domimasi itin plačiai. Slapčiomis buvo statomi spektakliai, kuriami garsūs literatūros kūriniai, dainos apie Lietuvą ir pan. Žmonės pasislėpę skaitė knygas ir jas brangino, šiandien žmonės nebeskaito visai. Taip, jie skaito, tačiau tai nėra knygos, dažniausiai tai yra spauda ir šiuolaikinės aktualijos. Visa tai liudija, jog domėjimasis kultūra anuomet buvo itin didelis ir galbūt net didesnis nei šiandien, tai tarytum visuomenės pasipriešinimas tuometinei situacijai. O kaip yra dabar? Kodėl tokio didžiulio noro nebėra dabar? Nuo kultūros mus atitolina ne tik naujosios technologijos, tačiau taip pat ir darbas, įtemptas gyvenimo tempas ir nuolatinis skubėjimas. Visgi, nepaisant to, kad kultūrai skiriama ne itin daug dėmesio, dar nereiškia, jog kultūra yra nereikšminga šių dienų gyvenime. Noro būti kultūros dalimi taip pat yra nemažai, tik dažnai nepavyksta rasti laiko. Taip, laikas yra šių dienų vertybė, niekada jo neturime, visada jos trūksta.

Šiandien kultūros prieinamumas yra visiškai paprastas, kultūra yra pasiekiama ranka. Turime laisvę rinktis. Nors kultūra yra čia pat, lietuviai neteikia jai pirmenybės, kultūra nėra nustumiama, tačiau jai taip pat nėra suteikiama pirmumo teisė. Šiandien žmonės visur ieško naudos, ne išimtis ir kultūra. Dalykai, kurie kultūriškai teikia naudos, yra įdomesni ir populiaresni. Reikia paminėti ir tai, jog kultūra kainuoja. Taip, renginiai, koncertai, spektakliai, knygos ir panašūs kultūriniai dalykai turi tam tikrą kainą, vadinasi žmogus turi paaukoti savo uždirbtus pinigus, o šių dienų visuomenėje stengiamasi taupyti, dalis kultūros, žmonėms yra tiesiog per brangi. Tai įtakoja ekonominė šalies situacija. Kuo ekonomiškai stipresnė šalis, tuo jos gyventojai sau leidžia daugiau. Tai apima kasdienio vartojimo produktus, kultūrą ir pan. Dar vienas svarbus rodiklis, tai kultūros prieinamumas visiem be išimties. Kiekviena šalis suskirstyta į atskirus regionus, vadinasi pasiūla itin didelė, bet ar kiekviename regione yra pakankamai kultūra besidominčių žmonių? Ar kiekviename regione yra pakankamai žmonių, kurie gali sau leisti įsigyti bilietą į spektaklį, lietuvišką filmą ar tiesiog įsigyti lietuvių autoriaus knygą?

Yra nemažai faktorių, kurie lemia kultūros populiarumą šių dienų visuomenėje. Domėjimasis kultūra niekur nedingo, kultūra yra populiari, o jos kūrėjai naudojasi pažangiausiomis technologijomis ir idėjomis. Deja, rezultatą pavyksta pamatyti ne visiems. Kaip bebūtų, kultūra Lietuvoje nebėra lokali, ji tampa vis globalesnė ir prieinama vis platesnei pasaulio auditorijai. Galima daryti išvadą, jog kultūra šiandien yra svarbi, ja domimasi ir skatinama kurti, tačiau ne visi turi galimybes arba pakankamai noro suderinti dienotvarkę ir į ją įsileisti kultūros, kultūros, kuri praturtintų sielą ir padėtų  išlikti kultūringiems bei kultūriškai išsilavinusiems – www.mcredit.mx.

By - kulturagyvai

Lietuvos papročiai ir prietarai

Papročiai ir prietarai gyvuoja jau nuo seniausių laikų. Vieni jais tiki, kiti tik numoja ranka, sakydami, jog tai yra visiška nesąmonė. Kaip bebūtų, daugelis senolių iki šiol tiki ir vadovaujasi prietarais bei papročiais, juos nuolat tikrindami kalendoriaus lapelyje, ar specialiame žurnale, kuriame apie juos nuolat rašoma – http://www.lan247.se/.

Lietuvių liaudies šventės anuomet turėjo savus papročius, kurių buvo laikomasi. Viena iš šių švenčių yra Joninės. Joninės švenčiamos ir dabar, tačiau ankščiau, guvesnės buvo šios šventės tikėjimo bei papročių tradicijos. Ši šventė laikoma vasaros saulėgrįžą, dar kitaip trumpiausia naktis ir ilgiausia diena metuose. Per Jonines būdavo garbinama augmenija, kuriai buvo skiriama didelė reikšmė. Viena iš Joninių tradicijų tapo vainikas, kuris buvo pinamas iš tuo metu pievoje rastų gėlių ar žolių. Vidurnaktį šį vainiką, pagal lietuvių liaudies papročius, reikia nuplukdyti upe. Jei vainikas upėje užstrigs – laukia blogi metai. Na, o jei vainikas plaukia niekur neužkliūdamas, vadinasi  išsipildys patys slapčiausi norai ir metai bus sėkmingi. Taip pat, Joninių naktį ieškoma garsiojo paparčio žiedo. Ieškoti reikia sutemus, geriausiai vidurnaktį, pasak senolių, šis žiedas atneš didžiausią sėkmę. Visgi, žiedas neauga kažkur pakelėje, jo ieškoti reikia miško gilumoje. Žmonės prisigalvodavo įvairiausių ritualų, kviesdavo dvasias, nes vidurnaktį jų aktyvumas būna stipriausias. Taip manydami, jog gaus atsakymų, jie žaisdavo iki pat ryto, taip ir neradę išsvajotojo paparčio žiedo. Galiausiai Joninių apeigos baigdavosi dideliu, sukrautu laužu. Buvo tikima, jog jei vyrams ar moterims pavyksta peršokti laužą, neprisvyla nei padai, nei drabužiai, vadinasi likusieji metai bus sėkmingi. Jeigu pora, šokanti per laužą nepaleidžia rankų, vadinasi tais metais jie sukurs šeimą, visą gyvenimą vienas kito tvirtai laikysis. Jeigu nuo laužo dūmų ašaroja akys, vadinasi likusieji metai bus vargingi ir kupini nelaimių.

Dar viena šventė kupina tradicijų bei papročių yra Šv. Kūčios. Kūčios švenčiamos gruodžio 24 dieną, Šv. Kalėdų išvakarėse. Vieni mano, jog Šv. Kūčių pavadinimas buvo kildinamas iš žodžio Kočės (taip būdavo vadinamos vėlės), dar kiti ją vadindavo Kucija, šis žodis reiškė įvairių javų patiekalą, skirtą vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusiųjų vėlėms. Šventė, kuri suartina visus šeimos narius – gyvus ir mirusius. Tai nakties šventė, todėl vakare šeimos nariai dengia stalus. Kūčių dieną, pasak senolių, žmogus turėjo apsivalyti ir fiziškai ir dvasiškai. Tad žmonės stengėsi ne tik išvalyti namus, apsirengti švariais drabužiais, nusiprausti, bet ir nueiti į bažnyčią išpažinties. Taip jie atsigaudavo, buvo tikim jog nuodėmės bus atleistos, o galbūt bus atleistos ir padarytos skriaudos. Kūčių vakaras tai pats geriausias metas, kuomet galima atsiprašyti artimo žmogaus ar draugo, kurį įžeidei. Tikima, jog sėdant prie Šv. Kūčių stalo, reikia būti visapusiškai švariam, nes sėsti prie stalo, kurį gaubia mirusiųjų vėlės, galima tik esant švaria sąžine, be pykčio ir nuoskaudų. Kūčių stalo maistas taip pat nusėtas begale papročių. Visų pirma Šv. Kūčių vakarą mėsa yra draudžiama, todėl ant stalo nėra mėsos patiekalų. Stalo akcentas – 12 patiekalų, į kurių sudėtį įeina ir žuvis, grybai, bei pagrindinis vakaro akcentas – kūčiukai. Pasak senolių, prie stalo galima sėstis pasirodžius vakarinei žvaigždei. Pavalgius, neskubant atsisveikinti, visi šeimos nariai tikėdavo burtais. Traukdavo šieną iš po staltiesės, mesdavo šlepetę per petį ( pasak senolių, taip buvo galima sužioti apie savo meilės reikalus ateinančiais metais). Atlikus visus burtų ritualus, šeimos nariai nenukrausto stalo ir palieka vaišes per visą naktį. Taip pat kelias lėkšteles mirusiųjų vėlėms pasisvečiuoti.

Lietuvių liaudies papročiai yra tikrai nepaprasti, žavi savo stebuklingumu ir žmonių tikėjimu jais.

By - kulturagyvai

Lietuviška muzika anksčiau ir dabar

Muzika yra menas, jungiantis tautas ir žmones, gali nemokėti svetimos kalbos, tačiau turi galimybę jausti ir girdėti jos muziką. Kiekviena šalis turi savitą muzikos istoriją, kuri kartais parodo daugiau nei galima tikėtis. Muzika ir dainos, padeda išreikšti jausmus ir sukelia prisiminimus. Kartais tai prisiminimai apie meilę, mielas akimirkas, o taip pat, tai gali būti skaudūs prisiminimai susiję su skaudžia patirtimi, karais, istoriniu laikotarpiu. Kiekvienas laikotarpis, pažymėtas tam tikra muzika ir dainomis, kurios palaipsniui keičiasi.

Tobulėjant pasauliui, tobulėjame mes, mūsų kūryba, menas, kultūra. Kalbant apie muziką, čia pokyčiai itin pastebimi. Keičiasi kuriamų dainų ritmas, žanrai, sąskambiai, temos. Labai įdomu palyginti ankstesnį ir dabartinį lietuviškų dainų stilių. Lyginant šiuos du laikotarpius, šiandien viskas kur kas tobuliau. Anksčiau lietuvių dainos buvo pakankamai primityvios, dažniausiai apdainuojama gamta, įvykiai, kasdienybė, istoriniai laikotarpiai ir pan. Dainos buvo su liaudiškais motyvais, dažnai vienbalsės ir be instrumentinio pritarimo. Dainuojama būdavo darbo metu, ganant gyvulius, ar tiesiog susėdus prie laužo ar židinio. Dainos suburdavo jaunus ir senus. Liaudies dainos gyvos ir šiandien, jos niekur nedingo, dauguma jų surašytos muzikinėse knygose ir senolių atmintyje.

Palaipsniui, muzika keitėsi. Imta žvalgytis į užsienio šalis, atlikėjus ir juos mėgdžioti. Kai kurie bandymai buvo pakankamai nevykę, tačiau po truputį, muzika įgavo naują atspalvį. Dainos tapo visai kitokios, atsirado instrumentiniai intarpai, pirmieji įrašai. Dainoms pradėti kurti muzikiniai klipai. Žinoma, pažvelgus į pirmuosius lietuviškus muzikinius klipus ima juokas, žmonės juose atrodo juokingi, tačiau tai yra istorija. Šie atlikėjai davė pradžią naujiems atspalviams, kurie pasaulyje jau buvo pakankamai įsišakniję. Dabartiniai atlikėjai, daugiau lygiuojasi į užsienio muzikos žvaigždes nei į savo tautiečius, tačiau lietuviškos muzikos istorijai, kiekvienas į istoriją įėjęs atlikėjas yra reikšmingas, o jo kūryba palikusi didesnį arba mažesnį pėdsaką klausytojų širdyse.

Lietuviška muzika yra lietuvių kultūros dalis. Tautiečiai privalo palaikyti savo šalies muzikantus. Kai kuriems atlikėjams, Lietuva atrodo per maža, todėl savo kūrybos kelią jie tęsia svečiose šalyse. Žinoma, norėtųsi, jog atlikėjai liktų savo šalyje, tačiau išvykę į užsienį, jie populiarina savo gimtosios šalies vardą, todėl daugiau žmonių sužino, jog Lietuvoje yra didžių talentų. Džiugu, jog kai kurie atlikėjai, pabuvę svečiose šalys, grįžta atgal į gimtinę ir kuria joje. Žmogui, kultūrinis gyvenimas yra labai svarbus, todėl turėtume stengtis kultūroje dalyvauti kuo dažniau. Praeities ir dabarties muzika, jau yra kultūros dalis, kuri kiekvienos šalies gyventojams turėtų būti itin reikšminga. Nevalia pamiršti savo šaknų, istorijos, liaudies dainų, motyvų ir širdį veriančių dainų tekstų. Juose slypi dalis istorijos, išgyvenimų, meilės prisipažinimų ir kūrybinės laisvės potepių.

Lyginti dabartinę ir anuometinę lietuvišką muziką, pakankamai sudėtinga. Dainos atrodo visiškai skirtingos, skirtingi jų sąskambiai, spalvos, garsai. Kiekvieno laikotarpio kūryba yra savita. Yra daugybė atlikėjų, garsių šiandien, o taip pat nemažai muzikos dainų autorių ir dainininkų iš praeities. Jų pėdsakai muzikos istorijoje ir kultūriniame gyvenime yra itin reikšmingi. Kiekviena daina parašyta su meile, užsidegimu ir įkvėpimu. Reikia mėgautis šiandienine lietuviška muzika ir palaikyti savo šalies atlikėjus. Kadangi atlikėjų pakankami nemažai, kiekvienas gali rasti sau patinkantį atlikėją, dainas, muziką. Kasmet rengiami įvairūs renginiai, festivaliai, koncertai, suburiantys minias žmonių, neabejingų savo šalies kūrybai ir muzikai. Visa tai dar kartą įrodo, jog lietuviai palaiko savo tautos atstovus ir mėgsta jų kūrybą.

By - kulturagyvai

Lietuvių būdas

Lietuvių tauta šiandien išsibarsčiusi po visą pasaulį. Lietuvių galima sutikti Europoje, Amerikoje bei kituose žemynuose. Ne paslaptis, jog toks lietuvių emigravimas į svečias šalis turi svarią priežastį, dauguma žmonių tiesiog ieško geresnio gyvenimo. Kadangi lietuviai išsibarstę po pasaulį, tai padeda užsienio gyventojams susidaryti aiškesnę nuomonę apie lietuvių tautos gyventojus.

Dauguma mano, kad lietuviai yra pikti ir šalti žmonės ir tai netgi tapatinama su lietuvių kultūra. Tiesa, lietuviai išties pasižymi rūsčiais veidais ir nepasitenkinimu daugelyje gyvenimo situacijų, tačiau tai nereiškia, jog visi lietuviai yra pikti. Kaip ir kitose šalyse, žmonių yra įvairiausių. Be savo šaltumo ir rūstumo, kitataučiai lietuvius dar apibudina kaip nepatiklius, uždarus bei atsargius žmones. Kiekviena šių savybių yra ne itin patraukli ir teigiama, todėl tai gali sudaryti nepalankų požiūrį į lietuvius. Visgi, to negalima taikyti visiems be išimčių. Jei lietuviai gyvena svečiose šalyse, visai nenuostabu, jog jie atrodo atsargūs ir nepatiklūs. Pakankamai sunku prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų svečioje šalyje, kartais pasitikėti negalima net artimiausiais žmonėmis, o ką jau kalbėti apie kitataučius. Galbūt visa tai ir lemia nusistovėjusią nuomonę apie lietuvių tautiečius.

Nors yra nemažai ne itin teigiamų nuomonių apie lietuvius, viena iš savybių, kuri taip pat labai būdinga lietuvaičiams –  užsispyrimas. Šis bruožas parodo, jog lietuviai visais įmanomais būdais stengiasi pasiekti savo tikslus, kad ir kaip sunku bebūtų. Visai nesvarbu kokia situacija ir aplinkybės, daugelis lietuvių pasižymi tvirtumu ir nenuleidžia rankų, kad ir kas benutiktų. Visa tai leidžia suprasti, jog ši tauta turi tvirto charakterio žmones, kurie nėra lengvabūdžiai ir sugeba už save pakovoti, o tai jau kelia teigiamus jausmus. Be savo užsispyrimo, lietuviai žinomi ir kaip itin darbštūs žmonės. Taip, lietuviai dažnai emigruoja į užsienio šalis dėl didesnio atlyginimo ir geresnių gyvenimo sąlygų, tačiau didžioji dalis žmonių, išvykusių svetur, parodo, jog lietuviai yra itin darbštūs ir savo darbą atlieka nepriekaištingai. Į užsienį uždarbiauti išvyksta įvairiausių profesijų atstovai, net ir dirbdami nekvalifikuotus darbus, lietuvaičiai greitai įrodo ko yra verti ir kaip efektyviai dirba. Dėl šios priežasties, jie dažnai pakyla pareigose ir užsitarnauja darbdavių pasitikėjimą.

Tik nevertėtų pagalvoti, jog lietuvių tauta visą save išbarstė po pasaulį ir pačioje Lietuvoje nieko neliko. Čia yra galybė gabių žmonių, kurie savo užsispyrimu ir sunkiu darbu parodo, jog visai nebūtina bėgti iš savo šalies, nes čia gyventi patogiai ir pilnaverčiai tikrai galima, tereikia noro ir pastangų. Tikriausiai tvirtas būdas ir užsispyrimas, daugumai neleidžia išvykti ir užmiršti savo gimtosios šalies. Nors lietuviai ir mėgsta paniurzgėti, reikšti nepasitenkinimą, tačiau giliai širdyje jie yra dori ir kilnūs žmonės, kurie ištiesia pagalbos ranką nepažįstamajam ir padeda tam, kuriam to reikia. Daugelis tų, kurie gerai pažįsta šios tautos žmones, o žinoma ir patys lietuviai, sutiks, jog jie yra aukotojai. Nuolatine auka remiami sunkiau gyvenantys, skurdesnį duonos kąsnį turintys, bei įvairiomis ligomis besiskundžiantys suaugę ir vaikai. Džiugu, jog aukojimas, padeda susivienyti ir padėti tiems, kuriems to labiausiai reikia. Tai kartu parodo ir lietuvių tautos vienybę, kuri žinoma jau nuo seno. Žmonės keičiasi, lygiai taip pat, kaip keičiasi ir pasaulis, nors lietuvių būdas pakankamai sudėtingas ir kartais neigiamos charakterio savybės ima viršų, o nepasitenkinimas dažnai šmėsteli tautiečių galvose, viduje lietuviai yra kilnūs ir geri žmonės. Juk yra sakoma, jog su kitais reikia elgtis, taip, kaip norėtum, jog elgtųsi su tavimi. Taigi, jeigu elgiamasi tinkamai, lietuviai tikrai nebus šykštūs ir neatsuks nugaros. O savybės kaip užsispyrimas, darbštumas ir tikslo siekimas, leidžia suprasti, jog tai tauta, kuri nuolat kovoja ir nepasiduoda, kad ir kas benutiktų.

By - kulturagyvai

Lietuviškos tradicijos

Lietuvių tradicijos buvo puoselėjamos nuo pat senų laikų. Lietuvoje švenčiamos šventės, kurios turi labai daug tradicijų. Kiekvienai šventei, jos laukimo laikotarpiui, budingi tam tikri ritualai  ir papročiai.

Viena svarbiausių Lietuvos ir viso pasaulio švenčių yra Kalėdos, o labai svarbus laikotarpis iki jų – adventas. Šiuo laikotarpiu, nuo lapkričio 30 dienos iki gruodžio 25 dienos senoliai laikydavosi tam tikrų tradicijų. Advento metu buvo tikima, jog daugelis atliktų veiksmų turės įtakos ateityje. Pavyzdžiui, žmonės advento laikotarpiu nekirpdavo avių, nes manydavo, jog užaugs daugiau dobilų ir pavasarį avių kailis bus kietas ir šiurkštus. Į šį advento laikotarpį įeina ir Šv. Kūčių vakarienė, kurios metu taip pat lietuviai mėgsta papročius ir prietarus. Kūčių vakarienės metu stalą apdengdavo šienu, nauja balta staltiese ir sudėdavo ant stalo valgius. Pagal lietuvių tradicijas ant stalo turėjo būti 13 patiekalų, tarp jų turėjo būti kisielius, miežinių kruopų košė, barščiai su grybais, maltiniai, žuvis (kadangi Kūčių metu laikomasi pasninko ir negalima valgyti mėsos), bei pagrindinis Kūčių patiekalas – kūčiukai.  Po valgio prasidėdavo burtai, kurie nulemdavo ateitį. Vienas iš burtų buvo šiaudo traukimas. Užsimerkus reikėdavo iš po staltiesės ištraukti bet kokį šiaudą. Kuo ilgesnį ištrauks i- tuo ilgesnis ir sėkmingesnis gyvenimas. Po Šv. Kūčių vakaro, gruodžio 25 dieną, Šv. Kalėdų dieną,  tradicijos tęsdavosi. Šią dieną baigiasi pasninkas, tad galima ant vaišių stalo dėlioti mėsos patiekalus. Kalėdų dieną šeimai, vaikams, giminėms dovanojamos dovanos. Dovanų tradicija vyrauja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, tačiau dalis žmonių dovanas dovanoja jau Kalėdų išvakarėse.

Praėjus keliems mėnesiams po taip lauktų Kalėdų, švenčiamos Užgavinės. Daugelis šią šventę tapatina su Amerikoje pamėgtu Helovynu, tačiau ši šventė yra panaši tik tuo, jog žmonės kažkuo persirengia. Žmonės maskuojasi gyvulių kaukėmis, raganomis, velniais, demonais, nepažįstamais veikėjais ir  kitais personažais, kurie kartais būna pakankamai kraupūs, o karais labai juokingi.Anuomet,  žmonės, kurie užsidėdavo pačias baisiausias ir originaliausias kaukes, laimėdavo prizą. Per Užgavėnes visi persirengėliai susirenka į vieną vietą, kur žaidžiami Užgavėnių žaidimai, kepami blynai, kurie yra neatsiejama Užgavėnių šventės dalis ir atributas. Seniau, Užgavėnių dieną taip pat buvo deginama didžiulė, minkšta lėlė, kurią vadindavo More. Dažnai pavadindavo ir kitais pavadinimais, tokiais kaip boba, motinėlė, tačiau Morės pavadinimas yra naudojamas iki pat šių dienų. Morės deginimas tarsi išvaro žiemą iš kiemo, ir taip laukiama pavasario. Per Užgavėnių šventę persirengėliai taip pat turi galimybę vaikščioti pas kaimynus, bei miestelio namus ir savo kostiumais prašyti saldainių bei vaišių. Tačiau kartais, baisaus kostiumo neužtenka, ir į pagalbą pasitelkiami trumpi pasirodymai, šokiai, dainos, eilėraščiai. Šiandien šių tradicijų taip pat laikomasi, stengiamasi jų nepamiršti, tačiau kasmet šventimas tampa originalesnis ir vis labiau nutolęs nuo senų laikų.

Dar viena šventė, kurią noriai švenčia jaunesnio bei vyresnio amžiaus žmonės, yra Šv. Velykos. Per šią šventę labai paplitusi tradicija marginti kiaušinius. Kiaušinių marginimas patinka labiausiai mažiesiems, tačiau vyresnio amžiaus žmonės taip pat mėgsta juos marginti. Pasak senolių, kiekviena spalva simbolizuoja tam tikrą dalyką. Pavyzdžiui, juodai marginti kiaušiniai senovėje simbolizavo žemę, tad juodi kiaušiniai dažniausiai buvo kasami po žeme – tai lyg auka vaisių gimdytojai – Žemynai. Ši auka atnešdavo gerą vaisių ir daržovių derlių.  Raudoni kiaušiniai simbolizuodavo vaisingumą, atgimimą, todėl moterys, norinčios susilaukti vaikų, dažnai margindavo savo kiaušinius raudona spalva. Žalia, geltona, bei ruda simbolizuodavo gerą javų derlių. Pasak senolių, marginant kiaušinius šiomis spalvomis, jų javų derlius bus gausus ir sėkmingas. Gražiai išmargintiems kiaušiniams ateidavo galas, nes šventės tradicija buvo juos daužyti vienas į kitą. Kuo stipresnis kiaušinis – tuo geresni ir sveikesni to žmogaus metai. Po Šv. Velykų vaišių vaikai, susirinkę pačius gražiausius kiaušinius, bėga į kampelį, kur prasideda kiaušinių ridenimo varžybos. Tai dar viena smagi tradicija, be kurios nepraeitų nei vienos lietuviškos Velykos. Galima tik tyliai pasidžiaugti, jog Lietuvoje tiek daug gražių bei įdomių tradicijų.

By - kulturagyvai

Lietuviška virtuvė šiandien

Kiekviena šalis turi savo virtuvę, kuri yra neatsiejama kultūros dalis. Ją stengiamasi išlaikyti, puoselėti ir perduoti ateities kartoms, bei su ja supažindinti atvykstančius turistus ir kitus svečius. Kalbant apie lietuvišką virtuvę, pirmoji mintis šovusi į galvą, tai cepelinai, vėdarai, plokštainis, šaltibarščiai… Taip, lietuviai juos mėgsta ir noriai šiais patiekalais vaišina turistus, tačiau laikui bėgant virtuvė šiek tiek keičiasi. Sočius, tradicinius patiekalus pamažu išstumia paprastesni, lengvesni ir mažiau kaloringi užkandžiai bei patiekalai. Nepaisant to, tradiciniai patiekalai nėra pamiršti, jais lietuviai mėgaujasi, tačiau galbūt rečiau ir saikingiau.

Vykdami į Lietuvą, užsieniečiai dažnai domisi lietuviška virtuve ir tradiciniais jos patiekalais. Panašu, jog tą patį daro ir lietuviai, besiruošiantys vykti į svečią šalį. Svečiuojantis užsienyje, visuomet norisi kuo labiau pažinti kultūrą, tradicijas, žmones, pamatyti kuo daugiau gražių vietų bei paragauti vietinių patiekalų. Jei pabandytume panagrinėti ką apie Lietuvos virtuvę rašo kitų šalių žmonės, dažniausiai rastume, jog tai šalis, kurios tradicinis patiekalas cepelinai. Taip pat, tai tauta mėgstanti sočiai ir skaniai pavalgyti. Tiesos tame yra, tačiau Lietuva, kaip ir kitos šalys tobulėja visose srityse, ne išimtis ir virtuvė. Nepaisant to, jog tradiciniai patiekalai tikrai skanūs ir dažnai pamalonina mūsų pačių gomurį, atsižvelgiant į naujausias tendencijas, lietuviai stengiasi valgyti sveikiau. Į savo kasdienį racioną vis dažniau įtraukia šviežių daržovių, vaisių, mažinamos porcijos, stengiamasi gerti daugiau vandens, pamėgti salotas. Kodėl gi taip yra? Pasaulis sunerimęs dėl didėjančių nutukimo atvejų, žmonės vis labiau tunka, ne išimtis ir Lietuva. Taip yra nebūtinai dėl sočių patiekalų, itin didelės įtakos viršsvoriui turi netinkamas gyvenimo būdas. Jei pažvelgsime į užsienio žiniasklaidą ir jų straipsnius apie lietuvių mitybą, pastebėsime, jog jų nuomone tunkame būtent dėl riebaus maisto, kuris neva yra neatsiejama lietuviškos virtuvės dalis. Tiesa, jog lietuviai vis dar mėgsta sočiai ir skaniai pavalgyti, tačiau kasdien tikrai nevalgo cepelinų, vėdarų ir kitų tradicinių patiekalų. Jeigu ir paskanauja jais, tai tikrai ne kasdien, todėl klaidinga teigti, jog lietuvius tukina būtent šis maistas.

Lietuviai vis labiau mėgsta keliauti, todėl iš svečių šalių parsiveža naujų patiekalų ir juos adaptuoja savo skoniui. Lietuvoje labai populiarus greitas maistas, ypač tarp paauglių. Jie nuolat kemša iš Italijos atkeliavusias picas, iš Turkijos parsivežtus kebabus, amerikiečių taip mėgiamus mėsainius ir kitą greitai paruošiamą maistą. Visa tai rodo, jog lietuvišką virtuvę stipriai įtakoja ir užsienio šalys. Kaip bebūtų, iš užsienio šalių atkeliauja ne tik nesveikas maistas, parsivežama įvairių salotų receptų, sveikų užkandžių, gėrimų. Kaip žinia, šiandien tapo itin populiaru maitintis sveikai, dauguma lietuvių būtent tai ir daro. Nors tai galbūt labiau susiję su mada, pastebima, jog pagerėja savijauta, šiek tiek sumažėjo nutukimas bei įvairių ligų rizika.

Negalima kategoriškai teigti, jog Lietuva, tai cepelinų ir riebaus maisto kraštas. Lietuva jau senai nebėra ta šalis, kuri maitinasi tik tuo, nors ir anksčiau patiekalai buvo pakankamai įvairūs. Patys lietuviai, stengiasi paįvairinti savo racioną sveiku ir nekaloringu maistu, žinoma, visiškai atsisakyti tradicinių patiekalų būtų be galo sunku, o ir būtų prarandamas vienas iš gyvenimo malonumų, tačiau požiūris į maistą keičiasi. Kaip bebūtų, atvykusius svečius ir turistus, lietuvaičiai vis tiek pavaišina cepelinais, vėdarais, šaltibarščiais, kepta duona ir kitais mėgiamais valgiais. Na, o paragavę, jie jau patys sprendžia ar toks maistas jiems patinka ar ne.

 

By - kulturagyvai

Lietuviškas požiūris

Gyventi Lietuvoje, didelėje žmonių apsuptyje, nėra lengva. Ypač tada, kai šie žmonės pilni skirtingų požiūrių. Tačiau dažniausiai šių požiūrių būna dvi pagrindinės grupės, vieni būna už, o kiti prieš.

Dažniau naudojama nuomonė būna už. Pavyzdžiui, vienas iš svarbiausių lietuvių požiūrių yra automobiliai. Turbūt kiekvienas patyręs mergišius pasakytų, jog be gero automobilio nebūtų ir gerų merginų šalia. Nes juk šių laikų požiūris ir yra užsidirbti pinigų brangiam automobiliui ir ieškoti tų vadinamųjų „aukų“, kurios užkibs ant gražaus automobilio savininko kabliuko. Norint visko čia ir greitai, reikia pakankamai nemažai pinigų , o pats greičiausias būdas užsidirbti pinigų – išvažiuoti uždarbiauti į užsienio šalis, ten dirbti kelis mėnesius ir vėl grįžti į Lietuvą su prabangiausia mašina. Jaunuoliai neturi kantrybės dirbti Lietuvoje tam, jog užsidirbtų prabangiam automobiliui. Juk visko reikia greitai, čia ir dabar. Nepaisant to, jog automobilio reikia čia ir dabar, jo reikia ir pačio prasiekiama turėti naujausią modelį. Panašu, jog važinėtis miesto gatvėmis su seno modelio, rūdimis nusėta mašina yra pati didžiausia gėda… Deja, bet toks požiūris į automobilius ir apskirtai materialius dalykus, išties yra gėdingas. Vis dėlto, reikėtų paminėti, jog brangūs pirkiniai vilioja ne tik lietuvaičius, pasipuikuoti naujausiais automobiliais ir daugybe pinigų, nori viso pasaulio vyrai.

Dar vienas požiūris, kuris labai menkina Lietuvos kultūrą yra tas, jog žmonės, gyvenantys čia, nepripažįsta migrantų.  Atrodo turėtume džiaugtis, jog kažkas pasirenka mūsų šalį, kaip savo namus, tačiau viskas vyksta atvirkščiai. Į migrantus žiūrima su pašaipa, stengiamasi juos visaip pašiepti ir kuo greičiau išgrūsti iš mūsų gimtosios žemės. Lietuvių tauta yra labai netolerantiška šiuo atžvilgiu. Daugelis tiesiog nesugeba priimti kitokios rasės žmonių, kito požiūrio į gyvenimą, kitų madų. Lietuviams būtina sekioti tik vieną vienintelę madą, gyventi vieninteliu požiūriu ir spręsti tik tas pačias problemas. Jei apsirengsi ne taip, išgersi ne to skonio kavos, gyvensi ne tuo požiūriu, kuriuo reikia gyventi – būsi išjuoktas. Aišku, lietuviai nebūtų lietuviai, jeigu patyčios nevyktų ir internete. Internetas pilnas vaikų, kurie kuria trumpus arba ilgesnius filmukus apie save, manydami, jog taip susilauks šlovės. Taip, jie jos susilaukia, tačiau šlovė nebūna tokia, kokios tikimasi. Tai tampa patyčiomis, o patyčios didina savižudybių skaičių. Šiais laikais paauglių labai mėgstami „memes“ yra labai paplitę pasaulyje, tad nenusisekusi filmuko kūryba šiam kūrėjui atsieis patyčiomis ir jis taps interneto pajuokos objektu, aprašytu būtent „memes“ paveikslėliuose. Priešingai nei Lietuvoje, kitose šalyse tavo kuriami ir montuojami filmukai susilauktų tik gerų emocijų ir pagyrimų. Štai todėl, mūsų, lietuvių požiūris į gyvenimą yra kitoks, žinoma, ne visuomet. Visada yra išimčių, o pasijuokt iš kitų nori ir kitataučiai, labai dažna rasizmo problema, na bet tai jau kita tema.

Dar vienas netinkamas požiūris yra į scenos pop muzikos dainininkus ir aktorius. Šie, iš pažiūros normalūs žmonės, gali tapti dar vienais pajuokos objektais. Juk šiais laikais visiems įtikti taip sunku, ypač lietuviams, kurie mėgsta prisikabinti prie kiekvienos detalės. Tiesa, jei nori tapti žinomu, reikia susitaikyti, jog žinomumas gali brangiai kainuoti. Brangiai, reiškia nebūtinai pinigine prasme, tačiau patyčiomis, nuolatiniais komentarais, ar net užgauliojimais. Dievaži, neskatinama sėdėti kamputyje ir pamiršti savo svajones, tačiau norint tapti žvaigžde, reikia nusiteikti, jog kelias bus ilgas ir sunkus, o nuomonių bus įvairiausių.  Lietuviai savo požiūriu ir nepasitenkinimu garsėja jau pakankamai senai, reikia pripažinti ir tai, jog dažnai netinkamas požiūris būdingas ne tik lietuviams. Kitų tautų atstovai taip pat pasižymi ne itin geromis savybėmis, tačiau būtent tai parodo šių dienų problemas ir tai, ką vienoje ar kitoje tautoje reikėtų keisti. Netinkamas požiūris niekuomet negarsins šalies vardo gerąja prasme, todėl norint gero vardo, reikia jį užsitarnauti.

© 2018   www.kulturagyvai.lt