Lietuvos papročiai ir prietarai

Papročiai ir prietarai gyvuoja jau nuo seniausių laikų. Vieni jais tiki, kiti tik numoja ranka, sakydami, jog tai yra visiška nesąmonė. Kaip bebūtų, daugelis senolių iki šiol tiki ir vadovaujasi prietarais bei papročiais, juos nuolat tikrindami kalendoriaus lapelyje, ar specialiame žurnale, kuriame apie juos nuolat rašoma – http://www.lan247.se/.

Lietuvių liaudies šventės anuomet turėjo savus papročius, kurių buvo laikomasi. Viena iš šių švenčių yra Joninės. Joninės švenčiamos ir dabar, tačiau ankščiau, guvesnės buvo šios šventės tikėjimo bei papročių tradicijos. Ši šventė laikoma vasaros saulėgrįžą, dar kitaip trumpiausia naktis ir ilgiausia diena metuose. Per Jonines būdavo garbinama augmenija, kuriai buvo skiriama didelė reikšmė. Viena iš Joninių tradicijų tapo vainikas, kuris buvo pinamas iš tuo metu pievoje rastų gėlių ar žolių. Vidurnaktį šį vainiką, pagal lietuvių liaudies papročius, reikia nuplukdyti upe. Jei vainikas upėje užstrigs – laukia blogi metai. Na, o jei vainikas plaukia niekur neužkliūdamas, vadinasi  išsipildys patys slapčiausi norai ir metai bus sėkmingi. Taip pat, Joninių naktį ieškoma garsiojo paparčio žiedo. Ieškoti reikia sutemus, geriausiai vidurnaktį, pasak senolių, šis žiedas atneš didžiausią sėkmę. Visgi, žiedas neauga kažkur pakelėje, jo ieškoti reikia miško gilumoje. Žmonės prisigalvodavo įvairiausių ritualų, kviesdavo dvasias, nes vidurnaktį jų aktyvumas būna stipriausias. Taip manydami, jog gaus atsakymų, jie žaisdavo iki pat ryto, taip ir neradę išsvajotojo paparčio žiedo. Galiausiai Joninių apeigos baigdavosi dideliu, sukrautu laužu. Buvo tikima, jog jei vyrams ar moterims pavyksta peršokti laužą, neprisvyla nei padai, nei drabužiai, vadinasi likusieji metai bus sėkmingi. Jeigu pora, šokanti per laužą nepaleidžia rankų, vadinasi tais metais jie sukurs šeimą, visą gyvenimą vienas kito tvirtai laikysis. Jeigu nuo laužo dūmų ašaroja akys, vadinasi likusieji metai bus vargingi ir kupini nelaimių.

Dar viena šventė kupina tradicijų bei papročių yra Šv. Kūčios. Kūčios švenčiamos gruodžio 24 dieną, Šv. Kalėdų išvakarėse. Vieni mano, jog Šv. Kūčių pavadinimas buvo kildinamas iš žodžio Kočės (taip būdavo vadinamos vėlės), dar kiti ją vadindavo Kucija, šis žodis reiškė įvairių javų patiekalą, skirtą vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusiųjų vėlėms. Šventė, kuri suartina visus šeimos narius – gyvus ir mirusius. Tai nakties šventė, todėl vakare šeimos nariai dengia stalus. Kūčių dieną, pasak senolių, žmogus turėjo apsivalyti ir fiziškai ir dvasiškai. Tad žmonės stengėsi ne tik išvalyti namus, apsirengti švariais drabužiais, nusiprausti, bet ir nueiti į bažnyčią išpažinties. Taip jie atsigaudavo, buvo tikim jog nuodėmės bus atleistos, o galbūt bus atleistos ir padarytos skriaudos. Kūčių vakaras tai pats geriausias metas, kuomet galima atsiprašyti artimo žmogaus ar draugo, kurį įžeidei. Tikima, jog sėdant prie Šv. Kūčių stalo, reikia būti visapusiškai švariam, nes sėsti prie stalo, kurį gaubia mirusiųjų vėlės, galima tik esant švaria sąžine, be pykčio ir nuoskaudų. Kūčių stalo maistas taip pat nusėtas begale papročių. Visų pirma Šv. Kūčių vakarą mėsa yra draudžiama, todėl ant stalo nėra mėsos patiekalų. Stalo akcentas – 12 patiekalų, į kurių sudėtį įeina ir žuvis, grybai, bei pagrindinis vakaro akcentas – kūčiukai. Pasak senolių, prie stalo galima sėstis pasirodžius vakarinei žvaigždei. Pavalgius, neskubant atsisveikinti, visi šeimos nariai tikėdavo burtais. Traukdavo šieną iš po staltiesės, mesdavo šlepetę per petį ( pasak senolių, taip buvo galima sužioti apie savo meilės reikalus ateinančiais metais). Atlikus visus burtų ritualus, šeimos nariai nenukrausto stalo ir palieka vaišes per visą naktį. Taip pat kelias lėkšteles mirusiųjų vėlėms pasisvečiuoti.

Lietuvių liaudies papročiai yra tikrai nepaprasti, žavi savo stebuklingumu ir žmonių tikėjimu jais.