Lietuviška virtuvė šiandien

Kiekviena šalis turi savo virtuvę, kuri yra neatsiejama kultūros dalis. Ją stengiamasi išlaikyti, puoselėti ir perduoti ateities kartoms, bei su ja supažindinti atvykstančius turistus ir kitus svečius. Kalbant apie lietuvišką virtuvę, pirmoji mintis šovusi į galvą, tai cepelinai, vėdarai, plokštainis, šaltibarščiai… Taip, lietuviai juos mėgsta ir noriai šiais patiekalais vaišina turistus, tačiau laikui bėgant virtuvė šiek tiek keičiasi. Sočius, tradicinius patiekalus pamažu išstumia paprastesni, lengvesni ir mažiau kaloringi užkandžiai bei patiekalai. Nepaisant to, tradiciniai patiekalai nėra pamiršti, jais lietuviai mėgaujasi, tačiau galbūt rečiau ir saikingiau.

Vykdami į Lietuvą, užsieniečiai dažnai domisi lietuviška virtuve ir tradiciniais jos patiekalais. Panašu, jog tą patį daro ir lietuviai, besiruošiantys vykti į svečią šalį. Svečiuojantis užsienyje, visuomet norisi kuo labiau pažinti kultūrą, tradicijas, žmones, pamatyti kuo daugiau gražių vietų bei paragauti vietinių patiekalų. Jei pabandytume panagrinėti ką apie Lietuvos virtuvę rašo kitų šalių žmonės, dažniausiai rastume, jog tai šalis, kurios tradicinis patiekalas cepelinai. Taip pat, tai tauta mėgstanti sočiai ir skaniai pavalgyti. Tiesos tame yra, tačiau Lietuva, kaip ir kitos šalys tobulėja visose srityse, ne išimtis ir virtuvė. Nepaisant to, jog tradiciniai patiekalai tikrai skanūs ir dažnai pamalonina mūsų pačių gomurį, atsižvelgiant į naujausias tendencijas, lietuviai stengiasi valgyti sveikiau. Į savo kasdienį racioną vis dažniau įtraukia šviežių daržovių, vaisių, mažinamos porcijos, stengiamasi gerti daugiau vandens, pamėgti salotas. Kodėl gi taip yra? Pasaulis sunerimęs dėl didėjančių nutukimo atvejų, žmonės vis labiau tunka, ne išimtis ir Lietuva. Taip yra nebūtinai dėl sočių patiekalų, itin didelės įtakos viršsvoriui turi netinkamas gyvenimo būdas. Jei pažvelgsime į užsienio žiniasklaidą ir jų straipsnius apie lietuvių mitybą, pastebėsime, jog jų nuomone tunkame būtent dėl riebaus maisto, kuris neva yra neatsiejama lietuviškos virtuvės dalis. Tiesa, jog lietuviai vis dar mėgsta sočiai ir skaniai pavalgyti, tačiau kasdien tikrai nevalgo cepelinų, vėdarų ir kitų tradicinių patiekalų. Jeigu ir paskanauja jais, tai tikrai ne kasdien, todėl klaidinga teigti, jog lietuvius tukina būtent šis maistas.

Lietuviai vis labiau mėgsta keliauti, todėl iš svečių šalių parsiveža naujų patiekalų ir juos adaptuoja savo skoniui. Lietuvoje labai populiarus greitas maistas, ypač tarp paauglių. Jie nuolat kemša iš Italijos atkeliavusias picas, iš Turkijos parsivežtus kebabus, amerikiečių taip mėgiamus mėsainius ir kitą greitai paruošiamą maistą. Visa tai rodo, jog lietuvišką virtuvę stipriai įtakoja ir užsienio šalys. Kaip bebūtų, iš užsienio šalių atkeliauja ne tik nesveikas maistas, parsivežama įvairių salotų receptų, sveikų užkandžių, gėrimų. Kaip žinia, šiandien tapo itin populiaru maitintis sveikai, dauguma lietuvių būtent tai ir daro. Nors tai galbūt labiau susiję su mada, pastebima, jog pagerėja savijauta, šiek tiek sumažėjo nutukimas bei įvairių ligų rizika.

Negalima kategoriškai teigti, jog Lietuva, tai cepelinų ir riebaus maisto kraštas. Lietuva jau senai nebėra ta šalis, kuri maitinasi tik tuo, nors ir anksčiau patiekalai buvo pakankamai įvairūs. Patys lietuviai, stengiasi paįvairinti savo racioną sveiku ir nekaloringu maistu, žinoma, visiškai atsisakyti tradicinių patiekalų būtų be galo sunku, o ir būtų prarandamas vienas iš gyvenimo malonumų, tačiau požiūris į maistą keičiasi. Kaip bebūtų, atvykusius svečius ir turistus, lietuvaičiai vis tiek pavaišina cepelinais, vėdarais, šaltibarščiais, kepta duona ir kitais mėgiamais valgiais. Na, o paragavę, jie jau patys sprendžia ar toks maistas jiems patinka ar ne.

 

Lietuviškas požiūris

Gyventi Lietuvoje, didelėje žmonių apsuptyje, nėra lengva. Ypač tada, kai šie žmonės pilni skirtingų požiūrių. Tačiau dažniausiai šių požiūrių būna dvi pagrindinės grupės, vieni būna už, o kiti prieš.

Dažniau naudojama nuomonė būna už. Pavyzdžiui, vienas iš svarbiausių lietuvių požiūrių yra automobiliai. Turbūt kiekvienas patyręs mergišius pasakytų, jog be gero automobilio nebūtų ir gerų merginų šalia. Nes juk šių laikų požiūris ir yra užsidirbti pinigų brangiam automobiliui ir ieškoti tų vadinamųjų „aukų“, kurios užkibs ant gražaus automobilio savininko kabliuko. Norint visko čia ir greitai, reikia pakankamai nemažai pinigų , o pats greičiausias būdas užsidirbti pinigų – išvažiuoti uždarbiauti į užsienio šalis, ten dirbti kelis mėnesius ir vėl grįžti į Lietuvą su prabangiausia mašina. Jaunuoliai neturi kantrybės dirbti Lietuvoje tam, jog užsidirbtų prabangiam automobiliui. Juk visko reikia greitai, čia ir dabar. Nepaisant to, jog automobilio reikia čia ir dabar, jo reikia ir pačio prasiekiama turėti naujausią modelį. Panašu, jog važinėtis miesto gatvėmis su seno modelio, rūdimis nusėta mašina yra pati didžiausia gėda… Deja, bet toks požiūris į automobilius ir apskirtai materialius dalykus, išties yra gėdingas. Vis dėlto, reikėtų paminėti, jog brangūs pirkiniai vilioja ne tik lietuvaičius, pasipuikuoti naujausiais automobiliais ir daugybe pinigų, nori viso pasaulio vyrai.

Dar vienas požiūris, kuris labai menkina Lietuvos kultūrą yra tas, jog žmonės, gyvenantys čia, nepripažįsta migrantų.  Atrodo turėtume džiaugtis, jog kažkas pasirenka mūsų šalį, kaip savo namus, tačiau viskas vyksta atvirkščiai. Į migrantus žiūrima su pašaipa, stengiamasi juos visaip pašiepti ir kuo greičiau išgrūsti iš mūsų gimtosios žemės. Lietuvių tauta yra labai netolerantiška šiuo atžvilgiu. Daugelis tiesiog nesugeba priimti kitokios rasės žmonių, kito požiūrio į gyvenimą, kitų madų. Lietuviams būtina sekioti tik vieną vienintelę madą, gyventi vieninteliu požiūriu ir spręsti tik tas pačias problemas. Jei apsirengsi ne taip, išgersi ne to skonio kavos, gyvensi ne tuo požiūriu, kuriuo reikia gyventi – būsi išjuoktas. Aišku, lietuviai nebūtų lietuviai, jeigu patyčios nevyktų ir internete. Internetas pilnas vaikų, kurie kuria trumpus arba ilgesnius filmukus apie save, manydami, jog taip susilauks šlovės. Taip, jie jos susilaukia, tačiau šlovė nebūna tokia, kokios tikimasi. Tai tampa patyčiomis, o patyčios didina savižudybių skaičių. Šiais laikais paauglių labai mėgstami „memes“ yra labai paplitę pasaulyje, tad nenusisekusi filmuko kūryba šiam kūrėjui atsieis patyčiomis ir jis taps interneto pajuokos objektu, aprašytu būtent „memes“ paveikslėliuose. Priešingai nei Lietuvoje, kitose šalyse tavo kuriami ir montuojami filmukai susilauktų tik gerų emocijų ir pagyrimų. Štai todėl, mūsų, lietuvių požiūris į gyvenimą yra kitoks, žinoma, ne visuomet. Visada yra išimčių, o pasijuokt iš kitų nori ir kitataučiai, labai dažna rasizmo problema, na bet tai jau kita tema.

Dar vienas netinkamas požiūris yra į scenos pop muzikos dainininkus ir aktorius. Šie, iš pažiūros normalūs žmonės, gali tapti dar vienais pajuokos objektais. Juk šiais laikais visiems įtikti taip sunku, ypač lietuviams, kurie mėgsta prisikabinti prie kiekvienos detalės. Tiesa, jei nori tapti žinomu, reikia susitaikyti, jog žinomumas gali brangiai kainuoti. Brangiai, reiškia nebūtinai pinigine prasme, tačiau patyčiomis, nuolatiniais komentarais, ar net užgauliojimais. Dievaži, neskatinama sėdėti kamputyje ir pamiršti savo svajones, tačiau norint tapti žvaigžde, reikia nusiteikti, jog kelias bus ilgas ir sunkus, o nuomonių bus įvairiausių.  Lietuviai savo požiūriu ir nepasitenkinimu garsėja jau pakankamai senai, reikia pripažinti ir tai, jog dažnai netinkamas požiūris būdingas ne tik lietuviams. Kitų tautų atstovai taip pat pasižymi ne itin geromis savybėmis, tačiau būtent tai parodo šių dienų problemas ir tai, ką vienoje ar kitoje tautoje reikėtų keisti. Netinkamas požiūris niekuomet negarsins šalies vardo gerąja prasme, todėl norint gero vardo, reikia jį užsitarnauti.

Lietuviškas kinas

Kinas, tai viena iš populiariausių laisvalaikio leidimo formų. Tai būdas atsipalaiduoti, išeiti į viešumą, prasiblaškyti bei pasimėgauti kvapą gniaužiančiomis istorijomis ir pasakojimais. Į Lietuvą kinas atkeliavo 1897 m., tais metais įvyko pirmasis viešas kino seansas Vilniuje. Nors pirmasis kino seansas įvyko anksčiau, pirmieji kino teatrai Lietuvoje atsirado tik 1905 m. Pamažu kino teatrų daugėjo, o pats kinas sparčiai populiarėjo.

Ne paslaptis, jog lietuviškas kinas yra labai savitas, todėl žiūrint filmus, nesunku atspėti, jog tai būtent lietuvių darbas. Lietuviškus filmus galima suskirstyti į tris laikotarpius: pirmąjį, kuris prasidėjo 1896 m. ir tęsėsi iki 1941 m., sovietinį nuo 1941 m. iki 1989 m. ir šiuolaikinį arba naujausią, prasidėjusį 1990 m. ir besitęsiantį iki šių dienų. Vos atsiradus lietuviškam kinui, sąlygos nebuvo itin palankios, tam trukdė istorinės aplinkybės, tačiau kino kūrėjai vis tiek bandė kurti ir nepasidavė aplinkybėms. Antruoju laikotarpiu kuriami kino filmai po truputį tobulėjo, nors kūrėjų laisvė buvo pakankamai varžoma, tuo laikotarpiu sukurta gana nemažai kino filmų, kuriuos galime peržiūrėti ir šiandien. Na ir trečiasis laikotarpis, kuris dar pakankamai trumpas, tačiau tai kol kas geriausias laikotarpis lietuviško kino istorijoje. Filmų kūrėjai, lygiuodamiesi į pasaulinio kino kūrėjus, stengiasi neatsilikti ir sukurti filmus, kurie galėtų būti lyginami su pasaulinio lygio filmais. Žinoma, lietuviškas braižas šiuose filmuose itin jaučiamas, tačiau po truputį filmai tampa profesionalesni, o jų pasirinkimas didesnis.

Nors dabartiniuose kino teatruose dažniau galima išvysti užsieniečių kūrėjų filmus, pastebima, jog lietuviško kino kūrėjai atsigauna ir entuziastingai veržiasi į kino teatrų sales, pristatydami įvairaus žanro ir pobūdžio naujausius savo kūrinius. Atsiranda vis naujų režisierių, parodančių, jog lietuviškas kinas yra gyvas. Taip pat, lietuviškas kinas populiarinamas ir kitose valstybėse, todėl žinia apie jį sklinda ne tik Lietuvoje tačiau ir pasaulyje. Kai kurie lietuvių režisieriai, savo kino filmuose pakviečia nusifilmuoti ne tik lietuvių, tačiau ir užsienio kino žvaigždžių, o tai irgi prisideda prie lietuviško kino populiarėjimo ir žinomumo.

Džiugu, jog Lietuva, nors ir maža valstybė, neretai pritraukia užsienio kino kūrėjus, savo filmus filmuoti būtent Lietuvoje. Čia nufilmuotas jau ne vienas filmas ir serialas. Panašu, jog kino kūrėjus vilioja architektūrinis paveldas, graži gamta, kultūriniai paminklai. Lietuvoje daugėja kino salių, todėl vis daugiau žmonių iš įvairių šalies kampelių, gali susiburti kino salėse ir stebėti norimus filmus. Nors čia rodomi daugiausiai užsienio komerciniai filmai, nekomercinis kinas taip pat populiarėja. Beje, populiarėja kino festivaliai, vienas jų – „Kino pavasaris“. Taip pat, rengiami kino filmų apdovanojimai. Akivaizdu, jog kinas klesti ir žmonės jį mėgsta. Visa tai ragina kino kūrėjus nesustoti ir kurti dar daugiau lietuviškų filmų, patenkinančių kiekvieno skonį.

Kiekvienas turi teisę rinktis kokio žanro ir kieno kūrėjų filmus žiūrėti, tačiau kuo didesnė pasiūla, tuo tampa sunkiau išsirinkti. Per daugelį metų, kino filmai nepaprastai patobulėjo, sukuriami tikri kino šedevrai. Ar tokius šedevrus sukuria ir lietuviško kino kūrėjai? Visa tai galima sužinoti tik peržiūrėjus lietuviškus filmus. Nebūtina žiūrėti visų, tiesiog vertėtų pasirinkti keletą filmų iš skirtingų kino kūrimo laikotarpių, tuomet įspūdis būtų stipresnis, o skirtumai akivaizdesni. Lietuviškas kinas, tai Lietuvos kultūros dalis, kuri atspindi skirtingų laikotarpių istoriją, žmones ir politines situacijas. Tai itin vertinga medžiaga, vaizdžiai parodanti valstybės pokyčius ir tobulėjimą, kartu su pačia visuomene.